Šiame interviu Betembūro savivaldybės tarybos narys Roby Biwer (LU / PES) atsako į šešis klausimus apie ES veiksmus siekiant apsaugoti ir atkurti miškus visame pasaulyje. COVID-19 aplinkybėmis RK nuomonės „ES veiksmų, kuriais siekiama apsaugoti ir atkurti pasaulio miškus, stiprinimas“ pranešėjas ragina sukurti naują ES sertifikavimo schemą ir informacinę sistemą, kuriomis būtų remiami įtakos miškų naikinimui neturintys produktai ir trumpos bei skaidrios tiekimo grandinės. Nuomonė turėtų būti priimta liepos 1–2 d. plenarinėje sesijoje .
Didelį Amazonės miškų naikinimą skatina pasaulinė mėsos paklausa – pasaulio mėsos rinkos poreikiams patenkinti kasmet išpjaunama tūkstančiai hektarų miškų. Ar mes tiesiog valgome Amazonės atogrąžų miškus? Ką apskritai galėtume padaryti, kad maisto gamyba (mėsa, kava, kakava ir alyvpalmių aliejus) neturėtų neigiamo poveikio miškams? Koks yra ES vaidmuo saugant ir atkuriant pasaulio miškus? Ar ES veiksmų pakanka?
Nors dauguma vartotojų to nežino, mėsa, kava, kakava ir alyvpalmių aliejus yra vieni iš produktų, dėl kurių šiuo metu visame pasaulyje labai sparčiai naikinami miškai. Jei norime, kad rinkose būtų prekiaujama tvaresniais, įtakos miškų naikinimui neturinčiais produktais, turime dirbti dviem kryptimis. Pirmiausia turime stiprinti veiksmus informavimo ir švietimo srityje, kad vartotojai žinotų apie savo vartojimo įpročių ekonominį, socialinį poveikį ir poveikį aplinkai. Vartotojų elgesys neabejotinai gali formuoti maisto rinkas ir paspartinti tvarių ir su miškų naikinimu nesusijusių produktų gamybą. Be to, tuo pačiu tikslu turime skatinti sveikesnę ir etiškai teisingą mitybą, pabrėždami tiek maistinę, tiek socialinę bei ekonominę naudą, kurią duoda augaliniai produktai (daug vaisių ir daržovių), tiekiami per patvirtintas įtakos miškų naikinimui neturinčias tiekimo grandines. Antra sritis, kurioje turime daug nuveikti, – tai Europos įsipareigojimas parengti ir įgyvendinti naują sertifikavimo schemą, kuria būtų skatinami produktai, dėl kurių nenaikinami miškai, ir prisidedama prie į ateitį orientuotos Europos miškininkystės ir maisto gamybos vizijos propagavimo visame pasaulyje.
Nors miškai dideliu mastu naikinami daugiausia ES nepriklausančiose šalyse, šiuo metu jie kertami ir daugelyje Europos kalnuotų vietovių, pavyzdžiui, Rumunijoje, Slovakijoje ir kai kuriose Balkanų šalyse. Kodėl tai vyksta ten? Ką galima padaryti vietos ir regionų lygmeniu, kad būtų užkirstas kelias miškų naikinimui? Ar turite konkrečių pavyzdžių? Ką norėtumėte pasakyti merams, regionų pirmininkams ir vietos bei regionų atstovams visoje Europos Sąjungoje?
Negaliu komentuoti konkrečios padėties atskirose šalyse, tačiau, remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad visada labai svarbu palaikyti konstruktyvų visų suinteresuotųjų subjektų dialogą atsižvelgiant į jų interesus, ir mes, vietos ir regionų valdžios institucijos, esame geriausiai pasirengę vesti šį dialogą. Turime saugoti miškus ir biologinę įvairovę, bet taip pat turime bendradarbiauti su ūkininkais ir miškų savininkais, kad rastume tinkamus sprendimus, kurie ilgainiui bus naudingi ir jiems, įskaitant tuos, kurie nori tvariai plėtoti rekreacinę miškininkystę. Tokiomis aplinkybėmis turi būti aišku, kad reikia laikytis tarptautinių susitarimų ir ES bei nacionalinių teisės aktų dėl miškų apsaugos ir užtikrinti jų vykdymą, tačiau vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbus tarpininko vaidmuo sprendžiant įvairių interesų konfliktus vietos ir regionų lygmeniu.
Šiuo metu labai sunku atsekti, iš kur atkeliauja mūsų maistas, ypač kai naudojami tokie produktai kaip kakava ir guma, nes yra daug smulkių gamintojų, o tiekimo grandinė yra ilga ir neskaidri. Ką galima padaryti, kad tiekimo grandinės būtų skaidresnės? Kaip galime užtikrinti, kad įmonės veiktų tvariai ir kad ES būtų gaminamos tik tokios prekės, kurioms reikalingos žaliavos būtų gaunamos iš įtakos miškų naikinimui neturinčių tiekimo grandinių? Ar pakanka savanoriškų ir jau esamų elgesio kodeksų?
Tiekimo grandines atsekti sunku, todėl tam, kad jos būtų skaidresnės ir lengviau stebimos, reikėtų įdiegti informacinę sistemą (remiantis patirtimi, įgyta kuriant ekologinio ženklo duomenų bazę), padedant ir aktyviai dalyvaujant visiems suinteresuotiesiems subjektams, kurie gali pasidalyti savo lūkesčiais, patirtimi ir rūpesčiais, kad būtų galima įdiegti naudingas ir įgyvendinamas procedūras. Informacinė sistema turėtų apimti ir skatinti įtakos miškų naikinimui neturinčius produktus ir įgyvendinti procedūras, skirtas patikrinti surinktos informacijos ir vertinimų tikslumą, kad būtų padidintas pasitikėjimas pateikta informacija, įskaitant griežtus atsekamumo reikalavimus, kuriais užtikrinama produktų kilmė, taip pat įvesti griežtesnes stebėsenos ir vykdymo užtikrinimo sistemas, kad būtų lengviau užkirsti kelią sukčiavimui ir klaidingam produktų ženklinimui.
Kaip įtikintumėte, kad turėčiau pirkti „tvarų“ šokolado batonėlį, o ne pigiausią? Koks vartotojų vaidmuo užtikrinant, kad mūsų tiekimo grandinės būtų tvaresnės, ir ypač užkertant kelią miškų naikinimui?
Atsižvelgiant į didėjančią ekologiškų maisto produktų paklausą, kurią lemia didesnis vartotojų domėjimasis ekologiškais ir aplinkai nekenksmingais maisto produktais, didėja miškų naikinimui poveikio nedarančių ir tvarių produktų rinkos dalis. Iš tiesų, tvarių, aplinką tausojančių produktų pirkimas tapo tendencija, prašmatniu ir madingu dalyku. Taigi, žmogus yra pasirengęs mokėti daugiau už aplinkai nekenksmingą produktą, nes jis priima socialinę vertę ir pripažinimą turintį sprendimą. Piliečių vaidmuo neabejotinai yra labai svarbus darant įtaką rinkoms.
Gegužės 20 d. Europos Komisija paskelbė strategiją „Nuo lauko iki stalo“ ir biologinės įvairovės strategiją. Jos abi – labai svarbios Europos žaliojo kurso dalys. Kokia pirmoji Jūsų reakcija? Ar galime turėti vilties? Kokiu mastu svarbu atsodinti miškus siekiant įgyvendinti ES tikslą neutralizuoti poveikį klimatui?
Žaliojo kurso tikslai, be daugelio kitų, yra sukurti sąžiningą, sveiką ir aplinką tausojančią maisto sistemą, išsaugant ir atkuriant ekosistemas ir biologinę įvairovę, ir siekti nulinės taršos tikslo, kad aplinkoje nebūtų nuodingųjų medžiagų. Siekdama apsaugoti Europos piliečius ir ekosistemas, ES turi veiksmingiau stebėti oro, vandens, dirvožemio ir vartojamų produktų užterštumą, teikti apie jį ataskaitas, užkirsti jam kelią ir taisyti padėtį. Todėl galima daryti išvadą, kad miškų atsodinimas siekiant neutralizuoti poveikį klimatui ES yra labai svarbus. Europa pereina prie naujo gyvenimo būdo, siųsdama svarbią žinią visam pasauliui ir siekdama tapti naujos ekonomikos, atsietos nuo išteklių naudojimo, lydere.
COVID-19 krizė stipriai paveikė mūsų pasaulines tiekimo grandines. Ko galime pasimokyti iš šios krizės?
Šią krizę sukėlė globalizacija, dėl kurios virusas sparčiai išplito. Šiandien geriau žinome, kokiu mastu tiekimo grandinės, pavyzdžiui, susijusios su pramoniniais ūkiais, tarpusavyje persipina ir kaip nutrūkus vienai grandžiai sistema gali lengvai žlugti. Būtina persvarstyti šią abipusę priklausomybę ir užtikrinti, kad tiekimo grandinės būtų atsparesnės pasauliniams iššūkiams. Taip pat turime dar kartą apsvarstyti svarbų trumpųjų (ir tikriausiai lengviau atsekamų) tiekimo grandinių vaidmenį ir poreikį stebėti santykius su ilgosios grandinės tiekėjais ir tarp jų. COVID-19 krizė taip pat parodė, kad esant socialiniams skirtumams mažiau dėmesio skiriama aplinkai. Taip atsitinka dėl to, kad mažas pajamas gaunančioms visuomenės grupėms žmogaus išlikimas tampa svarbiausiu dalyku, o rūpinimasis aplinka – antraeiliu.
Naudinga informacija
Europos Sąjungą dengia beveik 182 mln. hektarų miškų, kurie užima 43 proc. jos sausumos ploto, todėl ji yra vienas miškingiausių pasaulio regionų. Mūsų miškai teikia ne tik medieną ir medžio produktus – juose glaudžiasi ir didelė Europos biologinė įvairovė, jie gerina mūsų sveikatą ir didina gerovę. Miškai, kaip pagrindinis anglies dioksido absorbentas, yra svarbus klimato kaitos poveikio švelninimo ir prisitaikymo prie jos pagalbininkas ( Europos Komisija ).
Apskaičiuota, kad nuo 1990 m. miškus paverčiant kitos paskirties žemės plotais prarasta 420 mln. hektarų miško, nors miškų naikinimo mastas per pastaruosius tris dešimtmečius mažėjo. Apskaičiuota, kad 2015–2020 m. miškų sunaikinta 10 mln. hektarų per metus, palyginti su 16 mln. hektarų per metus paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Pagrindinė miškų naikinimo ir alinimo bei su tuo susijusio miškų biologinės įvairovės nykimo priežastis tebėra žemės ūkio plėtra. Šias ir kitas įžvalgas galima rasti ataskaitoje „Pasaulio miškų padėtis 2020 m.“ .
Kontaktai spaudai
David Crous
Tel. +32 (0)470881037
david.crous@cor.europa.eu