Šiame interviu Guido Milana (IT / PES) atsako į penkis klausimus apie naująją sąžiningos, klestinčios ir aplinką tausojančios maisto sistemos ES strategiją Nuo ūkio iki stalo . Olevano Romano savivaldybės tarybos narys ir buvęs Europos Parlamento narys ragina kardinaliai keisti maisto produktų gamybą ir vartojimą, pradedant perėjimu prie ekologiškesnės gamybos sistemų, kurios paiso biologinės įvairovės ir ekologijos principų. Nuomonės Nuo ūkio iki stalo. Vietos ir regionų aspektas pranešėjas pabrėžia, kad COVID-19 pandemija ypač aiškiai parodė, kad būtina kuo skubiau pereiti prie tvaresnės ir atsparesnės maisto sistemos. Nuomonę planuojama priimti Europos regionų komiteto 2020 m. gruodžio mėn. plenarinėje sesijoje .
Strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ numatomi aukšti pesticidų, cheminių trąšų ir antimikrobinių medžiagų naudojimo mažinimo tikslai, taip pat siekis, kad ekologiniam ūkininkavimui būtų skirta 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės, taip skatinant pereiti prie tvarių maisto sistemų. Ar, atsižvelgiant į numatomą gyventojų skaičiaus augimą, tai yra įmanoma?
Maisto sistemoms tenka apie trečdalį pasaulyje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios daugiausia susidaro žemės ūkio gamyboje, kiekio. Todėl žemės ūkyje išmetamo anglies dioksido mažinimas neabejotinai yra prioritetas. Tačiau negalime pamiršti ir visų kitų maisto gamybos sričių, pavyzdžiui, produktų pakavimo, apdorojimo ir platinimo, poveikio klimatui. Todėl itin svarbu, kad strategija „Nuo ūkio iki stalo“ numatytų aukštus teršalų mažinimo tikslus. Gamybos sistemas turime veiksmingai orientuoti į ekologiškesnius gamybos būdus, kuriais paisoma biologinės įvairovės ir ekologijos principų. Mums reikia kardinaliai keisti maisto gamybą ir vartojimą ir užtikrinti tvirtą sąsają tarp gamintojų ir vartotojų. Tačiau tokios permainos neįvyks per naktį, ypač, jei deramai neremsime dabartinių gamintojų, kad jie dabartinę gamybos praktiką keistų tvaresne, naujais agroekologijos metodais grindžiama praktika. Visų svarbiausia – turime toliau užtikrinti finansavimo srautus kaimo plėtrai remti, kad būtų pereita prie darnesnio vystymosi. Be to, mums būtinas strateginis orientavimasis į mokslinius tyrimus ir plėtrą. Iš esmės būtinos ne vien sankcijos ir apribojimai, bet ir koordinuojamos politinės priemonės aplinkos ir socialiniu požiūriu tvariems gamyboms būdams skatinti, už kurių taikymą taip pat turi būti tinkamai atlyginama.
Kaip bendra žemės ūkio politika turėtų remti strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijos užmojus klimato ir aplinkos srityse?
Bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) yra labai svarbi strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijos įgyvendinimo priemonė. BŽŪP yra skirta užtikrinti, kad gamintojai, ypač pažeidžiami smulkūs ir vidutinio dydžio gamintojai, būtų apsaugoti ekonomiškai ir turėtų saugią prieigą prie žemės ūkio paskirties žemės. Ja taip pat siekiama numatyti atitinkamas paskatas, kad ūkininkai pereitų prie ekologiškesnio ūkininkavimo. Apmaudu, kad dabartinei BŽŪP reformai trūksta užmojo, ypač atsižvelgiant į strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ tikslus klimato ir aplinkos srityse. Be atitinkamų išteklių ir didelių investicijų į tvarią gamybą klimato ir aplinkos tikslai liks nepasiekti. BŽŪP turi būti geriau suderinta su strategija „Nuo ūkio iki stalo“ ne tik aplinkos požiūriu, bet ir atsižvelgiant į tarptautinę prekybą ir sektorių politiką bei priemones. Be to, turime peržiūrėti bendros žuvininkystės politikos (BŽP) tikslus, kad būtų galima pakeisti mokesčių sistemą ir jūrą pradėti vertinti kaip svarbią kultivuojamą teritoriją, o ne telkinį, iš kurio žuvininkystės ištekliai tiesiog pašalinami.
Kaip vietos ir regionų valdžios institucijos gali prisidėti prie tvaresnių maisto sistemų kūrimo? Ar galėtumėte pateikti vietos lygmeniu pradėtų iniciatyvų pavyzdžių?
Vietos ir regionų valdžios lygmuo yra puikus bandymų poligonas. Paprastai šio lygmens institucijos yra priešakyje įgyvendinant Europos lygmens strategijas, todėl ir dabar jas reikia labiau įtraukti. Vietos ir regionų institucijos ES ir pasaulio mastu jau ne vieną dešimtmetį aktyviai įgyvendina vietos maisto politiką, steigia maisto politikos tarybas ar net bioregionus. Miestai ir regionai įrodė galintys naudotis vietos ir regionų planavimo priemonėmis ir integruota vietos politika, skatinančia taikyti žemės ūkio mieste metodus, trumpas tiekimo grandines ir regionines rinkas inicijuojant tvarius vietos, sezoninio ir ekologiško maisto viešuosius pirkimus viešųjų įstaigų valgyklose, taip pat įgyvendinant švietimo ir visuomenės informuotumo didinimo iniciatyvas vietos maisto sistemoms gerinti. Valstybės narės ir ES turėtų pasekti jų pavyzdžiu ir kartu su miestais ir regionais skleisti atsirandančią gerąją praktiką vietos lygmeniu. Kaip niekad anksčiau būtina visų valdymo lygmenų komunikacija, parama ir abipusis mokymasis. Pavyzdžiui, pageidautume, kad Europos Komisijos pasiūlyta strategija remtųsi dalyvaujamaisiais modeliais, kaip antai daugelyje vietos ir regionų valdžios institucijų įsteigtomis maisto politikos tarybomis.
Dabartiniai maisto vartojimo modeliai yra netvarūs tiek sveikatos, tiek ir aplinkos požiūriu. Kaip būtų galima ištaisyti šią padėtį? Ar atsakomybė tenka tik vartotojams, kurie turėtų keisti savo mitybą?
Vartojimo praktika yra svarbi maisto sistemų pertvarkos varomoji jėga. Jau dabar pastebimi tam tikri pokyčiai. Daug daugiau vartotojų yra atidesni ir kritiškesni savo vartojimo atžvilgiu. Tačiau svarbu, kad maistu būtų deramai aprūpinta ne tik maža visuomenės dalis – visi turi galėti rinktis sveiką ir kultūriniu požiūriu tinkamą maistą. Nepriimtina tai, kad neįgalintys nusipirkti sveiko maisto gauna jo nepakankamai arba yra priversti įsigyti stipriai perdirbtą maistą. Turime ginti kiekvieno teisę gauti sveiko ir tvariai pagaminto maisto. Vartotojams, įskaitant pažeidžiamiausius asmenis ir jaunąją kartą, būtina mūsų parama per švietimą ir tikslų bei skaidrų informavimą, taip pat reikia paskatų vartojimo modeliams keisti. Tačiau pokyčius turime skatinti ir remti taikydami visa apimantį požiūrį į maisto gamybos sistemas taip skatindami sveiko ir įperkamo maisto gamybą ir jo tiekimą rinkai. Be to, reikia socialinės apsaugos priemonių, kad labiausiai pažeidžiamos grupės galėtų pačios pasirinkti sveiką maistą.
Koks yra pandemijos poveikis vietos ir regioninėms maisto sistemoms? Kokių pagrindinių iniciatyvų ir priemonių imtasi reaguojant į šią krizę, kad būtų sustiprintos vietos ir regioninės maisto sistemos?
Pandemija neabejotinai lėmė vietos ir pasaulinių maisto sistemų lūžį ir trumpalaikius bei ilgalaikius pokyčius. Krizės poveikio keliais žodžiais neapibūdinsi. Viena iš svarbiausių pasekmių – išaugusi nelygybė apsirūpinant maistu ir proporcingai didėjantis ekonominį nepriteklių patiriančių gyventojų skaičius. Tai neabejotinai verčia imtis skubių priemonių, įskaitant vietos valdžios institucijas ir trečiąjį sektorių, kad būtų užtikrintas apsirūpinimas maistu. 2008 m. finansų krizė taip pat parodė, kad maisto sistemos priklauso nuo krizės ciklų, kurių metu išryškėja sistemų atsparumas. COVID-19 pandemijos akivaizdoje būtina dar skubiau kurti tvaresnę ir atsparesnę maisto sistemą. Trumpuoju laikotarpiu turime tikslingai ir strategiškai skirti finansavimą ir paramą, kad atsigautume po krizės, tačiau negalime pamiršti, kad pokyčiams įgyvendinti būtina ilgalaikė vizija. Tvirtai tikime, kad iš COVID-19 krizės galima daug ko pasimokyti. Vietos valdžios institucijos nurodo, kad daugelis gyventojų pasinaudojo trumpomis tiekimo grandinėmis ir galimybe įsigyti sveiko maisto ir karantino metu daugiau laiko praleido maistą gamindami namie. Tikimės, kad po COVID-19 krizės tokia sveika praktika bus tęsiama ir netgi plėsis.
Kontaktai spaudai: pressecdr@cor.europa.eu