Šiame interviu nuomonės projekto dėl agroekologijos, kurią numatyta priimti 2021 m. vasario 3 d. Europos regionų komiteto plenarinėje sesijoje , pranešėjas Guillaume Cros (FR / Žalieji) atsakė į keturis klausimus apie šį į aplinkos ir socialinius aspektus orientuotą metodą, pagal kurį žemės ūkis plėtojamas gamtoje, o ne jai kenkiant. Oksitanijos, Pirėnų ir Viduržemio jūros regiono regioninės tarybos pirmininko pavaduotojas būsimoje bendroje žemės ūkio politikoje (BŽŪP), be kita ko, rekomenduoja nustatyti valstybėms narėms privalomus kiekybinius Europos aplinkos apsaugos tikslus ir ne mažiau kaip 30 proc. nacionalinio išmokų paketo skirti ekologinėms sistemoms.
COVID-19 pandemija atskleidė mūsų globalizuotos žemės ūkio ir maisto sistemos trūkumus ir parodė apsirūpinimo maistu saugumo svarbą. Tačiau rudenį JAV Žemės ūkio departamento tyrime nurodyta, kad taikant strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ labai sumažėtų ES žemės ūkio gamyba. Ar dėl agroekologijos liksime alkani?
Aprūpinimo maistu užtikrinimas dažnai pateikiamas kaip argumentas prieš agroekologiją, tačiau neseniai Europoje atlikti Tvaraus vystymosi ir tarptautinių santykių instituto (IDDRI) darbai rodo, kad visus Europos Sąjungos gyventojus iki 2050 m. maistu galima aprūpinti laipsniškai pereinant prie agroekologijos, įskaitant gyvulininkystę, pasėlius ir miškininkystę, ir kartu siekti nulinio išmetamo anglies dioksido kiekio tikslo. Kalbant apie pasaulio lygmenį, 2011 m. kovo mėn. paskelbta Jungtinių Tautų ataskaita taip pat parodė, kad vos per 10 metų smulkieji ūkininkai naudodami ekologinius gamybos metodus gali padvigubinti maisto gamybą pažeidžiamuose regionuose. COVID-19 krizė atskleidė mūsų globalizuotos žemės ūkio ir maisto sistemos trūkumus, todėl agroekologija, kuri neatsiejama nuo vietos maisto sistemų kūrimo, turi padėti Europai užtikrinti apsirūpinimą maistu trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu išsaugant mūsų gamybos veiksnius, pavyzdžiui, dirvožemį, vandens išteklius ir biologinę įvairovę.
Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymai dėl būsimos bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) yra labai kritikuojami dėl nepakankamo jų derėjimo su Žaliojo kurso ir strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ tikslais. Kokie Jūsų pasiūlymai dėl šiuo metu svarstomos BŽŪP ateities? Kaip suderinti ūkių ekonominį pelningumą ir ES klimato ir aplinkos apsaugos tikslus?
Europos Sąjunga savo klimato politikos tiksluose, žaliajame kurse, strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijoje nustatė aplinkos ir klimato tikslus, kuriems įgyvendinti būtini sisteminiai žemės ūkio gamybos ir maisto sistemų pokyčiai. Agroekologija leidžia siekti šių tikslų ir užtikrinti didesnį žemės ūkio valdų pelningumą (kaip pabrėžta 2020 m. rugpjūčio mėn. Prancūzijos vyriausybės analitiniame pranešime dėl agroekologijos ekonominio ir aplinkosauginio veiksmingumo ).
Todėl būsima BŽŪP, dėl kurios šiuo metu deramasi, turi būti remiamas šis būtinas žemės ūkio perėjimas prie agroekologijos. Šiuo tikslu visų pirma rekomenduoju į reglamentą dėl nacionalinių strateginių planų įtraukti valstybėms narėms bendrus, privalomus kiekybinius Europos aplinkos apsaugos tikslus, bent 30 proc. nacionalinio išmokų paketo skirti ekologinėms sistemoms ir numatyti paramos investicijoms į ūkius aplinkosauginį auditą. Be šių teisės aktais nustatytų reikalavimų taip pat reikia parengti metodinę pagalbos priemonę regionų suinteresuotiesiems subjektams, siekiant paskatinti atsižvelgti į agroekologijos projektą telkiant įvairias BŽŪP savanoriškas priemones.
Europos regionų komitetas laikosi nuomonės, kad būtina išlaikyti žemės ūkį visuose regionuose norint išsaugoti gyvybingą kaimo vietovių struktūrą ir skatinti teritorinę sanglaudą. Kaip agroekologija gali mums padėti šį tikslą pasiekti?
Agroekologija neatsiejama nuo labiau vietos produktais grindžiamos mitybos, o tai palanku visoms teritorijoms. Todėl siūlau sumažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) vietos ir sezoniniams ekologiškiems produktams, įvesti su šiais produktais susijusius „vietos“ maisto talonus ir nustatyti didelę ekologiškų, vietinių ir sezoninių produktų procentinę dalį viešojo maitinimo įstaigose. Šios priemonės sudarytų sąlygas visose teritorijose plėtoti agroekologinius ūkius ir smulkiąsias perdirbimo įmones ir taip skatinti užimtumą kaimo vietovėse. Be to, agroekologija, kuriai reikia mažiau kapitalo (mechanizacija, gamybos veiksniai, žemė ir t. t.), sustabdytų smulkių ūkių nykimą tose šalyse, kuriose šis procesas vis dar sparčiai vyksta. Agroekologija suteiktų galimybę visoms ES valstybėms atgaivinti žemės ūkį ir gyvenimą kaimo vietovėse, o tai turėtų teigiamo socialinio poveikio ir būtų naudinga aplinkai.
Keletą kartų nuomonėje nurodote, kad agroekologija siejama su smulkiais ir vidutinio dydžio ūkiais. Kodėl dideli ūkiai negalėtų plėtoti agroekologijos?
Agroekologijai būdingas ne tik techninis agronominis, bet ir socialinis bei teritorinis aspektas. Dideli ūkiai, kurie labai išsiplėtė dėl neribotos BŽŪP paramos, yra ne tik biologinės įvairovės, bet ir socialinė dykuma, juose nebekuriamos darbo vietos ir viešosios paslaugos. Tokia padėtis stebima vadinamuosiuose lauko augalų regionuose. Agroekologijai būdingos smulkių ir vidutinių ūkių struktūros, kultūrų įvairinimas ir vidutinio dydžio sklypai. Masto ekonomija, kuri pasiekiama darbą pakeičiant nafta ir chemijos produktais, o BŽŪP paramą skiriant stambiems ūkiams, yra nebeaktuali laikotarpiu, kai įgyvendinama Europos strategija „Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategija.
Aplinkybės
Guillaume Cros taip pat yra dviejų Europos regionų komiteto nuomonių dėl bendros žemės ūkio politikos pranešėjas:
- BŽŪP reforma , nuomonė priimta 2018 m. gruodžio mėn.
- BŽŪP po 2020 m. , nuomonė priimta 2017 m. liepos mėn.
Kontaktiniai asmenys spaudai: pressecdr@cor.europa.eu